Gyveno vieną kartą toksai berniukas. O vardas buvo jo toks visai paprastas ir pilnai jam tinkamas - Bailiukas.
Bailiukas buvo tikras bailys, jis bijojo daug ko (dažniausiai žmonės apie bailius kalba, kad „bailiai bijo visko“, bet iš tikrųjų taip nėra - bailiai nebijo tokių
neutralių dalykų kaip traukinys, namas ir pan. Bailiai bijo, pvz., žmonių, atsakomyės ir etc.) - pradedant vyresniųjų ar bendraamžių mokykloje ir baigiant
Ūlyco - gatvės „stipruolio“ (čia jūs jau turėjote susiprasti, kad Ūlycas yra 100% forsas).
Vieną dieną Bailiukas su savo draugais žaidė kieme ir tarsi iš niekur prisistatė Ūlycas su savo chebra. Ir aišku, Bailiukas vėl pradėjo „myžti“, o Ūlycas
(toliau vadinsiu forsone'istais) pradėjo kabinėtis, nū, tipo, rasti kokią priežastį muštynėms.
- Debilai, ką čia veikiat, ble. ,- forsone'istai kurstė „ugnelę“ .
- Mes.. a.. mes nie.. nieko neveikiam. ,- išspaudė Kasparas, Bailiuko draugas.
- Tai duosit babkes geruoju ar bloguoju nach**?
- Mes.. mes.. neturi… neturim jok.. jokių babkių..
Nū ir prasidėjo. Ūlycas priėjo prie Kasparo ir pradėjo jį talžyti, na, o kitas forsone'istas prie Bailiuko prišoko.
Taip viskas ir būtų liūdnai baigęsi, jei ne vienas svarbus įvykis. Tame mieste, vadinamame Gaktasūkis, gyveno toksai vienas visoje apylinkėje žinomas
žmogus, tiksliau berniukas - Bevardis. O vardo jisai neturėjo, nes tėvai jam nedavė jokio vardo. Jo motina mirė vos pagimdžiusi, o tėvas pabėgo iš namų,
atidavęs Bevardį vaikų namams. Ir kaip keista, jis tikrai nebuvo chuliganas. Pats nepuldavo į nasrus, bet ir neatsukdavo kito žando, kai jį mušdavo. Bet
grįžtam prie ankstesnės situacijos.
Bevardis ėjęs pro šalį, pamatė peštynės. Ir vėl jie ten talžosi, pagalvojo berniukas. Ir Bevardis atsidūrė sunkioje dilemoje. Įsivelti į muštynes ir apginti
Bailiuką su Kasparu, ar ignoruoti viską ir šaltai pasitraukti. Bevardis dvejojo. Bet vis dėl to nusprendė, kad geriau bus, jeigu apgins silpnesniuosius.
Prie Ūlyco priėjęs Bevardis nusprendė su juo pradžiai pasistumdyti žodžiais.
- Šalom ,- žydiškai pradėjo.
- Kas dar čia per dauniukas. Į kaulus negavęs? ,- nustebo forsone'istų gaujos vadeiva.
- Negavęs. ,- atsikirto Bevardis.
- Tai gal nori išbandyti?
- Žiūrint kiek kainuos.
- Nemokamai, patikėk.
- Laikas irgi pinigai.
- Ką tu čia pisi protą? Ateik čia, verksi.
- Pas šiukšles nevaikštau. Jos pačios ateina.
Ūlycas bjauriai ir tipo ironiškai nusižvengė.
- Hė hė, aš tipo šiukšlė. Matau, kad tu per daug į orą pakilai.
Ūlyciukas su kitu forsu puolė Bevardžiui į atlapus. Bevardis nepasimetė - pradėjo gintis. Žodž, prasidėjo tikra draka. Ūlycas bandė spirti Bevardžiui, bet
pastarasis tik sugriebė „forso kanopą“ ir vos jos neišsuko. Ūlycas jau gulėjo ant žemės, o jo draugas pabėgo. Poto ir Ūlycas movė iš ten.
- How sweet ,- apsidžiaugė, bet to mimikoje neparodė Bevardis.
O Bailiukas su Kasparu per visą tą laiką žado netekę spoksojo.
- Ač.. ačiū, Bevardi. Tu tikras draugas ,- išstenėjo draugai.
- Liekate skolingais.
Bevardis nužingsniavo link vaikų namų.
____
Vieną vasaros vakarą Bailiukas kieme žaidė prie smėlio dėžės ir tuo metu atėjo Bevardis.
- Labas, Bevardi.
- Sveikas. ,- šaltai atsakė vaikas.
- Kodėl tu tada mane ir Kasparą apgynei? ,- paklausė Bailiukas.
- Todėl, kad man taip liepė protas.
- Protas? Per filmuose sako, kad kilniai pasielgti liepia tik širdis.
- Aš minkštos širdies neturiu, pas mane ji kieta. Todėl, tenka vadovautis protu.
Bailiukas „statė“ namą, o Bevardis - kažkokią pilį.
- Aš norėčiau būti toks kaip tu ,- svajonėmis pasidalino Bailiukas.
- Kodėl? ,- paklausė Bevardis.
- Todėl, kad tu nieko nebijai. Tu toks tvirtas ir ramus. O aš kaip epušės lapelis.
- Tikrai nori?
- Taip, labai norėčiau.
- Gali ir tapti manimi. ,- šaltai atsakė Bevardis.
- Kaip suprasti? ,- stipriai nustebo Bailiukas.
- Na, mes galime susidvejinti. Aš būsiu tu, o tu būsi aš.
- Bet tai neįmanoma..
- Viskas yra įmanoma.
- O kaip tapti tavimi?
- Labai paprastai. Mes pasirašome ant lapelio, kuriam laikui tu nori būti manimi. Ir tu kitą dieną tampi manimi.
- O… o… o tai kuriam laikui pasirašom? ,- dar labiau nustebo Bailiukas.
- O kiek tu nori.
- Nū.. nežinaaau.. Nū noriu išbandyti, tai gal kokiom dviejom dienom..
- Wait, wait. Taip nežaidžiama. Ir apskritai su šitais dalykais nežaidžiama. Jeigu tu nori būti manimi, tu turėsi būti tokiu visą gyvenimą.
- Visą gyvenimą? Bet čia labai daug.. Bet kas nerizikuoja, tas negeria.. Nesvarbu. Davai, greičiau, rašyk.
- Žodžiu, aš būsiu tavimi. O tu būsi manimi. Visą tavo gyvenimą. Man priklausys visas tavo kūnas, įskaitant ir smegenis, o tau - tik širdis. Tu galėsi
valdyti tik širdį.
- Tik širdį? Nū, nežinaaaau..Nū,gerai.
Bevardis kažką parašinėjo ant lapelio ir jį įsidėjo į kišenę.
- Viskas. Rytoj mes susidvejinsime. Eik miegoti.
- Ate, iki rytojaus.. ,-stipriai suglumęs pratarė Bailiukas.
O Bailiukui buvo tikrai ko jaudintis. Juk jau rytoj išsipildys jo svajonė! Bet jis net nenutuokė, kur jis įklimpo.
___
Išaušo tipinis Gaktasūkio rytas. Bailiukas atsikėlė. Bailiukas atsikėlė visiškai ramiai, apsirengė, nusiprausė ir iškepė mamai blynų. Tas pastarąją stipriai
nustebino.
Toliau Bailiuko diena buvo standartinė, bet kitokia - jis valgė, rengėsi, ėjo, gulėjo visiškai kitaip. Šaltai. Jis viską darė labai, labai šaltai ir su ramybe.
Taip, Bailiukas jau nebuvo Bailiukas. Taip jis ir gyvena iki šiol - Bevardis valdo visą jo kūną, įskaitant ir smegenis, o tikrajam Bailiukui priklauso tik širdis,
kuri baili kaip epušės lapelis.
Istorijos pabaiga.
___________
Tu tikrai pažįsti tokį žmogų. Arba pats toks esi. Tigras su pelės širdimi. Sub specie aeternitatis.
Rodyk draugams
